Sienos padedančios sveikti - kalėdinė dovana Santaros vaikų ligoninei

Prieš Kalėdas džiaugiamės ne tik lemputėmis, bet ir balta žiemiška spalva, su sąlyga, jei tai – ne baltos ligoninės sienos. Dauguma žmonių, papuolę į gydymo įstaigą, stengiasi kuo greičiau iš jos išvykti namo. Namuose – jaukiau, nėra to ligoninėms būdingo „slogučio“. Tačiau reklamos kūrybininku dirbantis Aurimas Kadzevičius ir interjero dizainerė Milda Kadzevičienė per pastaruosius metus įrodė, kad ligoninės palata taip pat gali būti jauki ir žaisminga. Jis savanoriškai prisidėjo prie Santaros Vaikų ligoninės Vaikų neurologijos skyriaus remonto. Keliolikai šypseną keliančių palatų sukurti tereikėjo idėjos, entuziazmo, keliasdešimties valandų laiko ir kibirų kokybiškų, ligoninėms tinkamų „Tikkurila“ dažų.

Dariaus Petrulaičio nuotr. /Aurimo Kadzevičiaus ir jo žmonos Mildos ištapytos Vaikų neurologijos skyriaus sienos

Kilus idėjai kreipėsi į dukros gydytoją

„Vaikų ligų klinikos profesorė, Pediatrijos centro vadovė Augustina Jankauskienė anksčiau gydė rimta liga sirgusią mūsų dukrą. Norėjosi puikiai ir su didele meile savo darbą atlikusioms gydytojoms atsidėkoti. Mane įkvepia ispanų tapytojo Joano Miró darbai, stilius. Taip pat vartau įvairius kūrėjų, menininkų tinklaraščius ir mano akį patraukė britų menininkė Morgan Myerscougt, sukūrusi ryškių figūrų dizainą vienoje iš ligoninių, – apie idėjos gimimą pasakojo A.Kadzevičius. – Nusprendėme ir patys kažką panašaus nuveikti, nusiunčiau prof. A.Jankauskienei klausimą: ar galėtume kažką tokio padaryti Lietuvoje?“.

Vaikų neurologijos skyriaus kolektyvas šią idėją sutiko labai palankiai. Be to, šis skyrius įprastai gauna mažiau įvairių rėmėjų dėmesio, nors neurologinės ligos vaikus taip pat ilgam sulaiko ligoninėje. „Išsiaiškinome, kad netrukus prasidės patalpų remontas ir mūsų idėjai įgyvendinti tereikia dažų. Milda man pasufleravo, kad įmonė „Tikkurila“ remia dažais gatvės menininkus. Pagalvojome, gal palaikys ir mūsų idėją?“ – prisiminė pašnekovas.

Susitikęs su įmonės atstovais A.Kadzevičius teigiamą atsakymą ir didžiulį palaikymą gavo dar nė nebaigęs savo pristatymo. Bendrovės „Tikkurila“ pardavimų direktorius Pijus Genevičius sako, kad iniciatyvas, skirtas padėti vaikams, jo atstovaujama bendrovė stengiasi palaikyti. „Vaikų tema yra labai jautri, todėl esame socialiai atsakinga įmonė, stengiamės nuolat daryti gerus darbus. Tik išgirdę apie šią idėją, sakėme: „Darom! Darom greičiau!“. Mes suvokiame, kad jei patenki į tokią situaciją, į ligoninę, o dar sienos Tave slegia... Būna labai liūdna“, – sakė P.Genevičius.


Dariaus Petrulaičio nuotr. /Aurimo Kadzevičiaus ir jo žmonos Mildos ištapytos Vaikų neurologijos skyriaus sienos

Paprasti piešiniai ir gamtos objektai parinkti ne atsitiktinai

Ligoninei „Tikkurila“ skyrė specialius dažus, neskleidžiančius kvapo, savo sudėtyje turinčius aktyviojo sidabro jonų, kuris apsaugo nuo mikrobų augimo ant dažyto paviršiaus.

Palatas išmarginęs A.Kadzevičius prieš imdamasis šio darbo, įsigilino į vaikų neurologiją ir kas konkrečiai daro teigiamą poveikį jiems sveikstant. „Siekiau, kad ir ant sienų atsirastų kažkas, kas nukelia sergantįjį arčiau gamtos, į vasarą, arčiau augalų, vabaliukų, gamtos reiškinių. Gamta kiekvienam kelia geras emocijas, padeda sveikti. Beje, vaikams reikia nupiešti kuo paprastesnį ir kuo įvairiau interpretuojamą piešinį. Jei parodysi vaikui sudėtingą piešinį, jis supras, kad pats taip nupiešti negalėtų. Dažydami palatas nuėjome, galima sakyti, į visiškai primityvius piešinukus, tačiau vaikus jie skatina pasitikėti savimi. Kiekviena dėmė gali būti ežeras, o gal debesis, ar pieva – ar bet kas, ką toje dėmėje įžvelgi“, – sakė idėjos autorius. Jo teigimu, neurologijos ligomis sergantiems vaikams sveikti padeda įvairūs būdai skatinantys jų mąstymą.

Kiekviename piešinyje vardu įvardytas miniatiūrinis vabalėlis turi ryšį su gamtos objektu ar reiškiniu

„Vaiko ir mamos ryšys vaikui sergant yra labai svarbus. Kaip ir vaiko ryšys su kita aplinka. Todėl vabaliukų ir pienės pūko, medžio ar ežero draugystė kaskart primena apie tai“, – sako Aurimas Kadzevičius.

Jis priminė, kad bet koks meno kūrinys taip pat turi teigiamą poveikį žmogaus savijautai, emocijoms.

„Tikiu, kad aplinka labai stipriai veikia savijautą. Beje, mes su Milda, eidami tapyti sienų, stengdavomės būti geros nuotaikos, nepavargę. Nors ligoninės energetika nėra lengva – ten nuėjus jaučiama slogi atmosfera. Tačiau vis tiek norėjome palikti ant sienų lašą optimizmo sergantiems vaikams ar jų tėvams. Mūsų piešiniai gal net padės jiems trumpam užsimiršti. Juk jauni tėvai žino taisyklę: jei nori, kad vaikas neverktų, reikia nukreipti jo dėmesį. O sėdėdamas priešais baltą sieną ir lieki su savo niūrimis mintimis“, – svarstė iniciatyvos autorius.


Dariaus Petrulaičio nuotr. /Aurimo Kadzevičiaus ir jo žmonos Mildos ištapytos Vaikų neurologijos skyriaus sienos

Dvi pacientės įsiamžino ant ligoninės sienos

Visi Aurimo ir jo žmonos Mildos Kadzevičienės sukurti vabaliukai turi vaistažolių ar įvairių augalų vardus, kurie užrašyti šalia ant sienos. Aurimas sako, kad ši dalis – labai svarbi.

„Iš tapytojos Monikos Maziliauskienės gavome patarimą užrašyti vardus. Kodėl to reikia? Kai turi šalia kažką, ką gali vadinti vardu, galima sakyti, jau turi draugą“, – šypsojosi pašnekovas.Su vardais susijusi dar viena šilta istorija: Kadzevičiai dirbo palatoje, kurioje tuo metu gulėjo dvi paauglės. Tai įmanoma, nes suteikti „Tikkurila“ dažai yra saugūs aplinkai, bekvapiai, taigi jais dažyti buvo galima net ir tuo metu naudojamoje palatoje.

„Mergaitėms, Dijai ir Saulei, buvo kokia 12-14 metų. Mes piešėme įsijungę projektorių ant sienos. Ir nusprendėme joms duoti nupiešti vabaliukus ir prie jų užrašyti savo vardus. Tai – vienintelė palata, kurioje vabalai turi realius mergaičių, o ne vaistažolių vardus. Jos vėliau skambino tėvams pasigirti, kad yra įamžintos ant ligoninės sienos“, – šypsojosi Aurimas Kadzevičius.

Piešinius palatose nupiešti padėjo ne tik idėjos autoriaus žmona, tačiau ir dvi dukros. Pašnekovas juokėsi, kad namuose išpieštos visos sienos.

„Yra palatų, kur vabaliukai nupiešti improvizuotai, ne pagal suplanuotą piešinį. Ten – mūsų dukrų darbas. Buvome jas atsivežę keletą kartų, tačiau pastebėjome, kad čia labai greitai susiranda draugų ir pradeda dūkti taip, kad net seselėms reikia visus raminti. Todėl pagalvojome, kad gal jas pasiimti kartu ne visuomet gera mintis“, – šypsojosi pašnekovas.

Gydytoja: vaikai piešinius glosto

Neurologijos skyriaus gydytoja, vaikų neurologė Rūta Praninskienė sako, kad vaikų paklausus, kaip išdažyti palatas, dažniausias atsakymas būna: „Tik ne baltai!“

„Aurimas su žmona Milda palatas išdažė subtiliomis spalvomis, visur sukūrė po mažą vabalėlį su vardu. Mūsų skyriuje guli vaikai, turintys intelekto negalią, elgesio sutrikimų. Jiems bet kokios geros emocijos yra labai svarbios“, – kalbėjo dr. Rūta Praninskienė.


Dariaus Petrulaičio nuotr. /Aurimo Kadzevičiaus ir jo žmonos Mildos ištapytos Vaikų neurologijos skyriaus sienos

Gydytoja prisiminė, kad žaidimų kambaryje nupieštą Mikę Pūkuotuką, taip pat A.Kadzevičiaus vabaliukus vaikai kartais glosto, su jais bendrauja. Kai kuriose palatose panaudoti švytintys dažai, kurie, užgesinus visas šviesas, skleidžia silpną švytėjimą – vaikams tokioje palatoje užmigti ramiau ir drąsiau. Tą pastebėjo prie ligoniukų budintys jų tėvai.

„Lietuvos ligoninių interjeras turėtų lygiuotis į užsienio ligonines: ten einant koridoriais gali kažką surasti, kažką paglostyti, ant kažko pasėdėti“, – sako dr. R.Praninskienė.

Gydytoja šypsosi, kad iš toliau atvykstantys vaikai prisimena kiekvieną žaismingą ligoninės kampelį. Mergaitės, atvykę pakartotinių tyrimų ir atradę vabalėlį, kurį pačios kažkada padėjo nupiešti, džiūgavo.

„Vaikai sako: „Važiuoju į tą ligoninę. Kai aplinka jauki, pozityvi, manau, kad vaiko smegenys tarsi užblokuoja tą visą neigiamą informaciją, potyrius. Norisi vaikus užimti iki pat tos akimirkos, kol jie išvedami atlikti tyrimų“, – sako Vaikų Neurologijos skyriaus gydytoja.

Pašnekovė džiaugiasi, kad piešinių autoriai juos pritaikė prie ligoninės įtaisų, pavyzdžiui, deguonies padavimo kranelis yra debesies akis. O gal saga? Gydytoja pripažįsta, kad vaikas, žiūrėdamas į labiau abstraktų vaizdą ima fantazuoti, svajoti. Vaikų piešimo raida vystosi su kiekvienais metais, pavyzdžiui, pirmieji nupiešti žmonės dažniausiai susideda iš galvos ir kojų. Jei vaikui pradėsi dėstyti, kaip reikia „teisingai“ ką nors piešti, gali būti, kad jis apskritai mes šį užsiėmimą ir nebepieš. Beje, garsūs neurologijos mokslininkai vaikų psichologinę būklę nustato išanalizavę tris vaiko nupieštus objektus: žmogų, namą ir medį.

Idėjų dar liko ir skyriaus koridoriams

Tapybos ant ligoninės sienų procesas tęsėsi ilgai, nes, kaip jau minėta, jį reikėjo priderinti prie neurologijos skyriaus remonto darbų.

„Ir vis tik mane sužavėjo paskutinis įvykis: vaikščiojome su fotografais po palatas, fotografavome piešinius ir, pravėrus vienos palatos duris, mane pasitiko mergaitė su prijungta lašeline: „Sveiki, pagaliau atėjote! Aš jūsų taip laukiau! Ateikit, sėskit šalia.” Kitą dieną, po valandos pokalbio, ji pakvietė mane į savo gimtadienį“, – prisiminė pašnekovas.

Šiuo metu Aurimas Kadzevičius planuoja Vaikų neurologijos skyriaus koridoriuose padaryti galeriją iš vaikų piešinių.

„Taip pat galvojame panaudoti magnetinius „Tikkurila“ dažus koridoriams. Jie leistų magnetuką-vabaliuką „prilipdyti“ bet kurioje sienos vietoje, jį perstumti“, – planavo reklamos kūrybininkas.

Tuo metu jaukūs ir paprasti Aurimo vabaliukai ir gamtos objektai plinta toliau: „Tikkurila“ parengė 2019-ųjų metų kalendorių, kuriame panaudojo palatų fotografijas.

„Padedame menininkams puošti apleistus pastatus, dovanojame jiems dažus tam tikslui. Praėjusiais metais bendradarbiavimą su gatvės menininkais ir jų darbus įamžinome kalendoriuje. O šiųmetį kalendorių papuošėme vaizdais iš Vaikų neurologijos skyriaus palatų. Šie piešiniai, manau, siunčia labai gražius linkėjimus ir emociją visiems mūsų klientams“, – baigdamas pokalbį sakė Pijus Genevičius.

Straipsnio aut. Inga Labutytė-Atkočaitienė